E.Dragūnaitytė. Ar Nepriklausomybės užteks ateinančiam šimtmečiui?

Madinga dabar pradėti: „Geras klausimas!“. O kodėl toks klausimas? Kažkas verčia abejoti, kad gali neužtekti?

Nemėgstu pranašų, nei gerų, nei kitokių. Nesiimsiu taip toli į priekį burti. Nemėgstu pompastiškų švenčių šventimo. Nemėgstu formos sureikšminimo, užmirštant turinį. Nemėgstu, kai kalbama apie valstybę, kaip apie kažką… Net nežinau, kaip apie ką. Man valstybė – ir aš, ir Jūs kiekvienas, kuris dabar skaitote mano mintis, važiuojate pažliugusiu kaimo keliu namo, gydote ligonį pamiršdamas savo sveikatą, vairuojate, statote, ariate, dirbate kompiuteriu ar šluota, klojate naują kelią per dieną lietuje ar vasaros karštyje, tepaluotomis rankomis remontuojate kaimyno automobilį, mokotės mokykloje, atliekate sudėtingas operacijas ar išvežate šiukšles… Visi mes – valstybė. Valstybė esame kiekvienas. Ar mes – nepriklausoma valstybė? Ar mums užtenka mūsų nepriklausomybės šiandien? Ar turėsime ką palikti kitam šimtmečiui?

Vyresnioji mūsų tautos karta užaugo valstybėje, kur visokius nepriteklius buvo lengva paaiškinti „priešu už vartų“ ir tikėjimu „šviesia ateitimi“. Tokia tvarka netenkino, tauta nuosekliai siekė atkurti savo nepriklausomybę nuo svetimos jėgos. Baugu, kad vėl ieškome priešų išorėje ir viduje. Daugiau nei ketvirtis šimtmečio Lietuva nepriklausoma valstybė. O kaip kiekvieno Lietuvos žmogaus nepriklausomybė? Ar jos užtenka šiandien čia, Lietuvoje, gyvenančiam jos piliečiui? Ne tik svetima armija mus pavergia. Baimė ir godumas atima laisvę. Ir žmogaus, ir valstybės.

Drįstate paklausti savo darbdavio, atkišančio grynuosius, meiliai vokeliu vadinamus, ar atneši man vokelyje ir pensiją, ligos ar neįgalumo pašalpą? Nepriklausomi žmonės, tikintys atsakingų institucijų galiomis ir savo stiprybe, ne tik to paklaustų! Oi, kaip paklaustų! Bet neklausia. Susikaupusį neteisybės kartėlį išlieja agresijos priepuoliais namuose, mirko alkoholyje arba išvyksta laimės ieškoti į kitas šalis. O tėvynėn iš svajonių šalies parsibeldęs vienas iš didžiausių alkoholio importuotojų, laikantis savo kišenėje dar ir krepšinio klubą, čia dejuoja, kaip vargsta verslas nuo mokesčių. Negi toks mokės didesnį atlyginimą, jei gali mažesnį? Jo godumas bus papenėtas kitų baime. Kur valstybė?

Vakaro šviesa televizorius jau šaukia: „Galite gauti paskolą šildymo sezonui“. Ir bus, kas pasiskolins. Nepriklausomas, oriai, kad ir kukliai iš savo doro darbo išgyvenantis nesiskolins. Bet televizorius puikiai žino, kad daug, labai daug žmonių neturi savo tėvynėje finansinės nepriklausomybės.

Su kokiu džiugiu tikėjimu vaiko ateitimi nepriklausomi nuo sunkaus gyvenimo aplinkybių tėveliai lauktų naujų mokslo metų, jei nereikėtų rūpintis, už ką išleisti savo atžalą mokyklon su pilna kuprine mokymuisi reikalingų priemonių ir šiltai aprengtą.

Kiek sveikesni būtų žmonės, jei negyventų baimėje atsidurti skurde dėl ligos. Nebijotų pasenti, nes už keturiasdešimt metų sąžiningo darbo gaus senatvės pensiją, mažesnę už oficialiai įvardintą skurdo ribą.

O ekonomika vis auga ir auga. Lietuva – suvereni valstybė, galinti savarankiškai kurti savo ateitį. Savo piliečių ateitį. Valstybė, kurioje, priešingai paplitusiai nuomonei, daug galimybių jaunam, darbščiam, išsilavinusiam. Valstybė, kurioje kasmet nuperkama vis daugiau naujų automobilių, kurioje brangiausias visų laikų „iPhone“ modelis išgraibstytas per išankstinį pardavimą. O tuo tarpu Eurostato duomenimis, praėjusiais metais Lietuvoje skurdo ir socialinės atskirties grupei buvo priskiriami 30,1 procentų Lietuvos gyventojų (871 tūkstantis). Iš jų net 168 tūkstančiai vaikų iki 18 metų. Per daug kontrasto. Skaudžiai per daug.

Piliakalnių, tautinio kostiumo, kalbos metai žadina mūsų istorinę atmintį ir pasididžiavimą savo šalimi. Nenorėčiau, kad valstybės atkūrimo šimtmetis taptų vien tik brangia savo renginių gausa švente. Šimtmetis – paskata pažvelgti į ateities tikslus. Kai nepriklausomybę, dvasinę ir finansinę, savo doru darbu Lietuvoje galės susikurti kiekvienas jos pilietis – turėsime tokią stiprią valstybę, kad nekils klausimas, ar užteks, ar neužteks. Tereikia, kad valstybė, kurią dažnai su valdžia tapatiname, tarnautų sudarydama ir garantuodama tam visas sąlygas. Tikiu žmonių darbštumu, gerumu ir padorumu – vadinasi, tikiu nepriklausomybės ateitimi.

Eglė Dragūnaitytė. Mokytoja, savivaldybės tarybos narė.

0 kartų komentuota

Rašyti komentarą

Norite padiskutuoti?
Maloniai kviečiame!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *